Šimtas dvidešimt ketvirtoji diena. Urbanistinė abstrakcija. Kartais atsistoji prie pastato, pakeli galvą ir supranti, kad ne kiekvieną dieną pamatai, kas yra visai šalia. Svarbiausia pažiūrėti į daiktus, o gal ir reiškinius, kitu kampu. Gosh, kaip kartais to trūksta, t.y. noro pažvelgti kitaip ir išlaisvinti kūrybiškumą. Pastarąjį sakinį taikau visų pirma sau, tačiau ir kitiems prietėliams, kurie tikriausiai ir neskaito šito blog’o, o gal ir išvis blog’ų neskaito. 🙂
Iki ryt!
Fortunatas
